AGUONA – man asmeniškai yra ne šiaip gėlė. Dėl trumpo žydėjimo ji vadinama laikinumo simboliu. Kiekvienas laikinumą suprantame savaip. Man laikinumas – tai suvokimas, kad turiu būti ir gyventi tiesiog čia ir dabar. Aguonos mane lydi visur ir primena, kad turiu būti sąmoninga ir suvokti dabarties akimirką. Dabartis yra pati svarbiausia ir visada svyruoja tarp praeities ir ateities.

Būti čia ir dabar man reiškia:

• Ramiai priimti savo praeitį. Juk jos jau nebėra. Reikia išlaisvinti savo širdį nuo pasenusių neigiamų nuostatų bei jausmų ir negadinti jais šiandienos. Geriau jau būti savo praeities draugu, o ne įkaitu ir prisiminti, kad į tą patį tekantį vandenį antrą kartą vis vien neįbrisi.

• Nebūgštauti dėl ateities, kurios kol kas nėra. Juk nežinome, kas mūsų laukia, kas bus ar ko nebus, nes ateitis dar visiškai paskendusi miglotoje nežinomybėje tarsi tirštame rūke. Nesisielokime dėl savo vakarykščių sprendimų, kurių pasekmių numatyti vis vien negalime. Nevertinkime ateities pagal savo praeitį. Patikėkime, kad esame verti geresnės ateities, nei buvo praeitis. Tai, kas mums nutiks rytoj, spręs visata atsižvelgdama į mūsų šios dienos poelgius, mintis, ketinimus ir dorybingumą. Juk mūsų ateitis yra mūsų šios dienos minčių materializavimosi rezultatas.

• Būti ramiam, sąmoningam, teisingam, mylinčiam, nuoširdžiam, dėkingam, dorybingam, geram ir laimingam. Reikia džiaugtis gyvenimu šiandien, dabar ir nustoti bėgti nuo problemų, sunkumų bei nesėkmių. Reikia tiesiog priimti visa tai kaip naują patirtį ir eiti pirmyn pakelta galva. Reikia būti dabartyje, gaudyti kiekvieną gyvenimo akimirką ir už tai dėkoti Dievui. Reikia tiesiog būti harmoningam čia ir dabar mintimis, kūnu ir siela. Juk viską, ką darome gyvenime, darome siekdami būti laimingi. Kodėl negalime būti laimingi šiandien, dabar?
Kai Dalai Lamos paklausė, kuo jį labiausiai stebina žmonija, jis atsakė štai kokiais žodžiais: „Labiausiai stebina pats žmogus. Jis aukoja savo sveikatą, kad uždirbtų daugiau pinigų. Paskui jis aukoja pinigus, kad susigrąžintų sveikatą. O tada jis taip rūpinasi savo ateitimi, kad nesidžiaugia dabartimi. Viso to rezultatas yra tas, kad žmogus negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Jis gyvena taip, tarsi niekada nemirtų. O tada numiršta taip ir negyvenęs.“

Aš nutariau, kad nuo šiol kiekviena mano diena bus pati laimingiausia, kad priimsiu tai, kas duodama likimo, ir būsiu už tai labai dėkinga. Aš paleidžiu praeitį ir priimu ateitį. Aš išplukdau savo nerimo laivą praeitin.

Mes visą gyvenimą švytuojame tarsi švytuoklės. Ir šios švytuoklės mus visada nubloškia kuria nors kryptimi: link džiaugsmo ar liūdesio, link vilties ar nevilties, link laimės ar nelaimės, sėkmės ar nesėkmės, meilės ar neapykantos, šviesos ar tamsos. Vieną rytą mus apima neapsakomas laimės ar džiaugsmo jausmas, o kitą rytą gali atrodyti, kad baisesnės ir tragiškesnės dienos sulaukti negalėjome. Gyvenimas staiga gali taip apkarsti, kad net nematome prasmės gyventi. Tegalime ištarti: „Viešpatie, už ką man tai?“ Esant kritinei situacijai bandome ją analizuoti, suvokti savo vietą, mintis ir viską paaiškinti protu. Deja, dėl susidariusios padėties kaltiname ne savo protą, mintis ir save, o kitus, aplinką. Juk viską, ką dabar turime, ir susikūrėme mintimis, patys viską pritraukėme į savo gyvenimą. Jei esate nelaimingi, vadinasi, jus visą laiką lydėjo blogos ir liūdnos mintys, nepasitikėjimas savimi. Jei esate ligoti, vadinasi, ištisai galvojote, klausėtės arba kalbėjote apie ligas. Jei esate neturtingi, vadinasi, jus visą laiką lydėjo mintys apie skurdą ar kad turtai atneša tik nelaimes. Apie ką galvojote, tai ir gavote. Tad kam kaltinti kitus? Prisiimkime atsakomybę už save, savo mintis ir savo nerimstantį protą. Užuot susitelkę į iškilusios problemos esmę ir ieškoję tinkamo sprendimo būdo, mes blaškomės, galvojame apie praeitį ir ateitį, nesuvokdami šios akimirkos reikšmės ir prasmės. Pakraupę nuo to, kas mums nutiko, ir baimindamiesi to, kas dar bus, nebesugebame ramiai reaguoti į situaciją, blaiviai mąstyti ir ieškoti sprendimo čia ir dabar. Baisiausia tai, kad svarbiausia mums tampa ne pati problema, o mūsų santykis su ja. Mes tampame svarbūs tik patys sau: „Kodėl man taip atsitiko? Kodėl aš taip nukentėjau?“ Pradedame ieškoti kaltininko. Matome jį visur, bet tik ne savyje.

Kodėl nepaklausiame savęs: „Ką padariau ne taip, kad tai nutiko man? Kokios mintys, jausmai ir veiksmai mane privedė iki šios problemos?“ Galų gale sukeliame didžiausią vidinę sumaištį ir taip apkrauname savo protą, kad šis iš nesugebėjimo susivokti tarp praeities ir dabarties pradeda mus vesti link juodžiausios depresijos. Iš draugo jis tampa priešu, besiblaškančiu mūsų minčių verpetuose. Kodėl tuo metu dingsta visas mūsų sąmoningumas? Kur išnyksta gebėjimas išlikti ramiam dabarties akimirką, kai mus iš kojų verčia praeities išgyvenimai ir ateities baimė? Visi šie klausimai kyla dėl susitelkimo į praeitį ir ateitį. Ar tikrai jos abi mums tokios svarbios? Praeitis – tai, kas jau buvo, tad ar galime ką pakeisti? O ateities dar nėra. Ji dar neįgijo konkretaus pavidalo. Kas žino, kas išvis mūsų laukia rytoj ar net po valandos? O ką aš darau dabar? Kaip reaguoju į iškilusią problemą? Ar aš ją iš viso matau? Ar aš esu dabartyje? Kad ir kas mums nutiktų, turime išlikti ramūs ir susikaupę, tiek susidūrę su baisiausiomis negandomis, tiek su menkais nemalonumais. Turime reaguoti adekvačiai ir nesikabinti nei į praeitį, nei į ateitį. Turime rasti proto ir širdies ramybę, kad išsikristalizuotų problemos sprendimo būdas, kad galėtume veikti vadovaudamiesi blaiviu protu. Atsakymas ateina intuityviai iš širdies, kai nurimsta protas ir emocijos.

Mes džiaugiamės sėkmėmis, kremtamės dėl nesėkmių, bet dažnai nesuvokiame, kad tai paprasčiausias gyvenimo tėkmės ratas. Juk tamsiausią naktį visada keičia šviesiausias rytas, juk didžiausia, gal net grėsmingiausia banga vis vien tampa ramia bangele, už didžiausio kalno visada yra pakalnė. Tiesiog nenorime suprasti, kad gyvenimas juda į priekį, keičiasi ir mes negalime visada būti vien laimėje. Ne veltui sakoma, kad vienintelis nesikeičiantis dalykas yra pats pokytis. Kiekviena būsena, kuri mus užvaldo, praeina. Tad mums tik lieka tai suvokti ir atsipalaiduoti. „Ir tai praeis…”

Todėl, kad viskas gyvenime praeitų kuo sklandžiau, reikia tiesiog pamilti patį gyvenimą. Reikia pirmiausia pamilti save, supančius žmones, gamtą, Dievą, visas gyvas būtybes. Turime pamilti viską, ką įmanoma pamilti, ir mąstyti bei veikti pagal visatos dėsnius. Reikia priimti save ir kitus žmones tokius, kokie esame, ir eiti per gyvenimą su meile ir atvira širdimi. Kuo mes geresni ir dorybingesni būsime, tuo viskas gyvenime praeis ramiau, lengviau, paprasčiau, priimtiniau, darniau. Siekdami darnos su savimi ir savo mintimis, į gyvenimą pritrauksime daugiau puikių žmonių ir gerų situacijų. Mūsų draugais turi tapti meilė, ramybė, dorybė, gėris, šviesa, išmintis, sąmoningumas. Lydimi tokių draugų iš pagrindų galėsime pakeisti ne tik savo, bet ir artimųjų gyvenimą į kur kas geresnį.

Išlikite sąmoningi čia ir dabar. Linkiu jums to iš visos širdies!

Gintarė Janina Davainienė

Aguonų foto galerija (žiūrėti čia…)